Trumpam gryžau laiku atgal, į laikus kai išgėrę butelius tekilos sugebėdavome sukelti gaisrus, surūkę žolės suktinę kikendavome gulėdami pienių jūroje, pasipuošusios ilgomis kojnėmis ir gėlėtomis suknelėmis kurdavome vardus debesų kontūrams, bei kitą akimirką juos užmiršdavome, ir kurdavome vardus krentančioms žvaigždėms.
Meldėm jog pradėtų lyti, ir mes galėtume šokti lietuje, o finale karštai bučiuotis.
su begaline laisve ir nuliu gėdos jausmo, tik laisvė, laisvė, laisvė.
Klausydavome mums rašytų meilės dainų, šypseną keičiant ašaroms, prižadėdavome meilei,
ir užkasdavome savo svajones po žeme. būtent viena tų dainų,
mane ir sugraudino šiandien iki širdies gelmių, pasiilgau nemąstyti, neplanuoti, nesijaudinti, tik mylėti.
Lauksiu..
