////

taip jaukiai iki skausmo artimo žmogaus alsavimas,

žiedlapių naivi pūga,kurios švelniai pasiilgau,

vėliau pirštų galiukais plazdensiu tavimi.

kai lyja man ant stogo, sienos kvepia tokia tyla ir ramybe,

rodos būčiau aukštai ant debesies

ar gulėčiau giliai po žeme.

ir pagaliau tirpinu mintis rudeniškuose lietaus lašuose.

kvepia me du mi.