|
| |
| | Monologai Autorius: | 2011 05 11 15:56 | Žiūrėta: 7384 Sėdžiu ketvirtojo aukšto balkone, saulė spigina, šalia - du metus nevalyta peleninė. Gera peleninė buvo - anksčiau vazonu amarilei tarnavo, paskui pelenine tapo. Nesvarbu, kad neberūkau. Klausaus Bobų Dylano (ne Dimos Bilano, jei ką, o atvirkščiai) ir šildaus nugarą. Apačioj kaimynka deginasi, lauke vaikai nesimuša ir nežaidžia karo (mirkt), o aš bandau įtikinti save bėgti. Nuo ko? Ne nuo ko, o dėl ko.
Kaip su virėja ar skalbėja
Daržely kalbasi žiedai,
Taip su savim aš pats kalbėjau:
Neįtikimai paprastai.
Virėja virė aukso košę,
Dangus mirgėjo katile, -
O man išsiskleidė kaip rožė
Žvaigždė, nutiškusi šalia.
Skalbėja skalbė baltą sniegą,
Tekėjo putos per kraštus, -
Srovė kvatodama įbėgo
Į mano liūdinčius raštus.
Matau virėjas ir skalbėjas,
Jų balsą tolimą girdžiu.
Pats su savim pasikalbėjęs,
Krentu į sūkurius žvaigždžių.
(H. Radauskas) | 2011-05-11 kva: ot, gerai gerai, petruška, kad burnelę atvėrei, vaikams karo neįdavei:) | | 2011-05-12 Gaziulka: spėlioju, kokia čia nuotaika buvo. aiškiai juntama, bet sunkiai įvardijama | | 2011-05-12 Dangus: sedziu ketvirtame aukste. klausau pink floyd :). ir jauciu ka sakai petruska. tik tiek kad kaiminkos nesidegina nes jos visos bent 100 denu tamsesnes uz mane... tad kam joms degintis. bandau itikinti save ramintis. :]. that's it. |
| |
|
