Akis ji atmerkia plačiai plačiai, taip, jog jos virste virsta iš akiduobių. Apsiašaroja, gal nuo tvyrančio spirito ir vaistų kvapo, gal nuo jėgos, plešiančios veizolus. Tamsoj plaukia auksaspalviai skrituliai, kuriuos nerega sudėlioja į abstrakčias kompozicijas. Po truputį ima ryškėti nyki palata, kurią teapšviečia pro grotuotą langelį sklindantys, pro medžių lapus pratykinę gatvės lempos atspindžiai. Net naktis neužmigdė tvankumos, kuria pulsuoja oras, jo svoris ją prislegia lyg vyro kūnas. Ji kojomis apsiveja antklodę ir ima lėtai ją traukyti aukštyn-žemyn. „Škėma. Up ir down“,- sušvytruoja sąmonės dugne. Bet mintis nuveja nemarus ir tvinkčiojantis geismas.
Kaip ir kasnakt ji pakyla iš lovos. Šaltos ir drėgnos it varlės pėdos priglunda prie linoleumo. Prakaituoti delnai slysčioja metalinės lovos paviršiumi. Lėtai, kaip įmanoma tyliau ji pristumia sunkų baldą prie sienos. Balinta kalkėmis, niekis, patalynė ir pižama tos pačios spalvos, niekas net nepastebės. Niekada nepastebi.
Ji apsižergia galvūgalį ir vienu delnu įsikabina į jį, kitu pasiremia sienon. Metalas tarp jos kojų šaltas, viena pėda nepatogiai pariesta ant gumbuotos pagalvės. Niekis, nepatogumas dings. Ji lėtai lėtai ima trinti savo niežtintį tarpukojį. Pirmin-atgal. Up ir down. Oda tampa gyvatiškai gliti, prakaitas varva nosies galiuku, burna išdžiūsta, ji springsta savo pačios geismu. Ranka ima nejučia trankyti sieną. Girgžda lova. Kimiai sustūgusi ji šlepteli šonan, tiesiai ant patalų. Iš gerklės tebesklinda gargaliavimas.
Nurimus kvėpavimui, ji pakyla, pižamos skvernu nušluosto drėgną galvūgalio metalą. Prieina prie lango. „Vyras dabar parūkytų“,- dar viena mintis iš anapusinio pasaulio. Bet ji nueina nebūtin kaip ir naktis užleidžia vietą aušrai.
Ryte jos laukia saujelė spalvotų tabletėlių, žilpinantis liepos karštis ir dar vienos nakties laukimas. Už lango krykš vaikiščiai, kuriems motinos nuperka ledų. Jų šortais apautos kojos švytruos šaligatviu. Ji juos užuos.
