Salomėjos rytas jau daug metų prasideda taip pat. Sunkiai atmerkia akis, žiūri link tamsoje paskendusio laikrodžio ir skaičiuoja tiksinčias sekundes. Tamsa iš lėto pilkėja, ryškėja daiktų kontūrai. Tiek čia ir tėra to turto. Kėdė, stalelis, lova ir skrynia su begale kojinaičių. Ją Salomėja myli labiausiai. Ir gerbia, ir prisibijo. Į kaustytą kampą galvą trenkusi mirė mamytė, o sūnui pirštą nukirto sunkus ąžuolinis dangtis. Bet nekilo nei tėveliui ranka, nei jai pačiai, skrynią išmesti ar sukapoti. Tiek metų kartu. Dar senelės mamos kraitis čia buvo sukrautas. Vėliau keitėsi laikai, keitėsi ir skrynios paskirtis, tačiau niekada ji nestovėjo tuščia.
Moteris nuvalo dulkes, pirštais perbraukia per išdilusius raižinius, atsidūsta:
-Jau nebedaug mums beliko, miela drauge.
Ašaros rieda Salomėjos skruostais. Ne tiek savęs gaila, kiek skrynios. Joje visas gyvenimo dziaugsmas- vilnonės kojinaitės- paguoda, uždarbis, prisiminimai, šiluma.
Miklūs Salomėjos pirštai, visą gyvenimą mezgę ir duona aprūpinę ne tik ją, bet dar septynis brolius ir seseris. Atstojo jiems motiną ir tėvą, per anksti mirusius. O ir savais jau rūpintis reikėjo. Anie spyriojosi: "mes jau dideli, tu mums ne mama", bet nepaleido jų, tvirtai laikė savo glėbyje, saugojo. Ir neišsaugojo. Palaidojo vieną, antrą, trečią. Ketvirtas kažkur išbėgo ir nebegrįžo. Du pateko į kalėjimą, o jaunėlė pasikorė pašėlusio berno suvedžiota. Ar teks už juos atsiskaityti?
Tuščia jų, tų anų laikų. Metas eiti. Bet kur tu pabėgsi, žmogau, nuo savęs? Ateis vakaras, išparduosi prisiminimus ir grįši prie gyvenimo skrynios, šilumos išsiilgęs.
