Norėčiau, kad ateitum pas mane žiemos vakarą ir kad susiglaudę už lango, žvelgdami į tamsių ir šaltų gatvių vienatvę, prisimintume žiemas iš pasakų, kuriose kartu gyvenome šito nežinodami. Nedrąsiais žingsniais ėjome tais pačiais užburtais takais, tu ir aš, žengėm drauge per vilkų knibždančius miškus, tos pačios dvasios sekė mus iš samanų kuokštų ant bokšto sienų, o aplinkui šmėkščiojo varnai. Abu drauge, to nežinodami, galbūt nuo tų bokštų žvelgėme į mūsų laukiantį paslaptingą gyvenimą. Ten pirmąkart ir suspurdėjo mumyse nutrūkgalviški ir švelnūs troškimai. Ar tu prisimeni? – meiliai apsikabinę šiltame kambaryje, paklausime vienas kito, ir tu patikliais man šypsosies, o lauke barškės vėjo purtoma stogo skarda. Bet tu – dabar aš prisimenu – nežinai senų pasakų apie bevardžius karalius, pabaisas ir užkerėtus sodus. Niekuomet nevaikščiotum sužavėta po stebuklingais, žmogaus balsu kalbančiais medžiais, niekuomet nesibelstum į apleistos pielies vartus, naktį nežingsniuotum į toli toli spinksinčią šviesą nei užsnūstum po Rytų žvaigždėmis, sūpuojama šventojo luoto. Žiemos vakarą už lango mes tikriausiai sėdėtumėm tylūs, aš – klaidžiodamas po mirusiais pasakas, tu – pasinėrus į kitokius, man nežinomus rūpesčius. Aš paklausčiau „Ar tu prisimeni?“, bet tu neprisimintum. Norėčiau pavasario dieną, kai dangus pilkas, o vėjas gainioja gatvėmis keis pernykščius lapus, vaikščioti su tavim po priemiesčio kvartalus ir kad būtų sekmadienis. Tokiose vietose dažnai kyla lūdnų ir didingų minčių; būna valandų, kai ten klaidžioja poezija, sujungia širdis tų, kurie myli vienas kitą. O be to, ten gimsta viltys, kurių nemoki išsakyti – iš neaprėpiamų horizontų už namų, nuriedančių traukinių, iš šiaurės debesų. Tiesiog laikysimės už rankų ir eisime lengvu žingsniu pasakodami vienas kitam paikus, juokingus ir mielus dalykus. Kol užsidegs gatvių žibintai ir iš varganų daugiabučių išlįs grėsmingos miesto istorijos, nuotykiai ir geidžiami romanai. Tuomet mes tylėsime, tebesilaikydami už rankų, nes sielos kalbasi be žodžių. Bet tu – dabar aš prisimenu – niekuomet nepasakotum man paikų, juokingų ir mielų dalykų. Todėl ir nemoki mylėt tų sekmadienių, apie kuriuos kalbu, tavo siela negali tyloje šnekėtis su manąja, tu nepastebi nei valandų, kai miestą užvaldo kerai, nei vilčių, nusileidžiančių su debesim iš šiaurės. Tau mielesnės šviesos, minia, į tave žvilgčiojantys vyrai, gatvės, kuriose, sako, gali sutikt fortūną. Tu kitokia nei aš, ir jeigu susiruoštum tokią dieną pasivaikščioti, skųstumeisi nuovargiu; būtų tiktai taip ir niekaip kitaip. Dar norėčiau vasarą nuvykti su tavim į nuošalų slėnį ir be perstojo juoktis iš pačių paprasčiausių dalykų, važiuoti patyrinėti miškų, baltų kelių, apleistų namų paslapčių. Sustoti ant medinio tilto pažvelgti į skubantį vandenį, klausytis telegrafo stulpuose ilgos, begalinės istorijos, kuri keliauja iš pasaulio galo ir kur nukeliaus –nežinia. Ir skinti pievų gėles, išsitiesti ant žolės, saulėtoje tyloje stebėti bedugnį dangų, praplaukiančius baltus debesėlius, kalnų viršūnes. Tu pasakytum: „Kaip gražu!“ Daugiau nieko neištartum, nes būtume laimingi, kad kūnai atsikratė metų naštos, o sielos nuskaidrėjo tarsi ką tik užgimusios. Be tu – dabar galvoju – tu dairytumeis aplinkui nieko nesuprasdama, man baisu, pasakytum, tu susirūpinusi sustotum ir pasilenktum apžiūrėt kojinės, nekantraudama grįžti, paprašytum kitos cigaretės. Prabiltum ne „Kaip gražu!“, bet apie kitus menkus dalykėlius, kurie man nerūpi. Nes, deja, tu tokia. Nebūtume nė akimirką laimingi. Tirkai norėčiau – leisk pasakyti – norėčiau su tavim už parankės žengti plačiomis miesto gatvėmis gęstant lapkričio saulėlydžiui, kuomet dangus krištolinio skaidrumo. Kada visokie baubai laksto virš kupolų arba tūno grindinio duobėse, svarstydami patamsėjusius žmones, kada gatvės jau prispildžiusios nerimo. Kada po žemę klajoja prisiminimai apie palaimingą metą ir naujos viltingos nuojautos, palikdamos po savęs į muziką panašų skambėjimą. Su vaikišku nekaltu išdidumu žiūrėsime į kitų veidus, į tūkstančius veidų, plaukiančių kaip upė. Patys to nežinodami mes skleisime džiaugsmo šviesą, ir visi bus priversti žvelgti į mus ne su pavydu ar pagieža, bet su gerumu, vos vos šypsodamiesi, nes toks vakaras išgydo žmogaus silpnybes. Bet tu – puikiai suprantu – užuot žiūrėjusi į krištolinį dangų ir besileidžiančios saulės nušviestą lėktuvų rikiuotę, užsigeisi stabtelėti prie vitrinų, aukso, šilkų, kitokių prašmatnybių – tokių niekingų dalykų. Todėl ir nepastebėsi nei slampinėjančių vaiduoklių, nei nuojautų, negirsdėsi, kaip aš, kad šaukia išpuikęs likimas. Nei išgirstum tos muzikos, nei suprastum, kodėl žmonės žiūri į mus gera linkinčiais veidais. Tu mąstytum pie menką savo rytojų, ir veltui virš tavęs auksinės bokštelių statulos iškeltų špagas paskutiniams spinduliams. O aš jausčiausi vienišas. Veltui. Gal visa tai niekai, gal tu geresnė už mane, nereikalauji tiek daug iš gyvenimo. Gal esi teisi tu, gal kvaila stengtis. Vis dėl to norėčiau tave bent dar kartą išvysti, taip, bent išvysti. Tebus taip, akip bus, mes kaip nors gyvensim ir drauge atrasim džiaugsmą. Nesvarbu, dieną ar naktį, vasarą ar rudenį, nežinomam krašte, kukliam name, purvinoj užeigoje. Man užteks, kad būsi arti. Ten aš neklausysiu – pažadu – stogo girgždėjimo, nežiūrėsiu į debesis, nekreipsiu dėmesio į muziką ir vėją. Išsižadėsiu šių bereikalingų dalykų, nors juos ir myliu. Turėsiu kantrybės, jei nesuprasi, ką tau sakau, jei kalbėsi apie man keistus reikalus, jei skųsies senais drabužiais ar dėl pinigų. Nebus vadinamosios poezijos, bendrų vilčių, meilei tokio artimo ilgesio. Bet tu būsi arti. Ir pamatysi, įstengsime gyventi gana laimingai, labai paprastai, vyras ir moteris, kaip ir būna bet kuriame pasaulio kampelyje. Bet tu – dabar galvoju – esi penelyg tolima – šimtai sunkiai įveikiamų kilometrų. Tu esi gyvenime, kurio aš neišmanau, šalia tavęs kiti vyrai, kuriems galbūt šypsais, kaip man anuomet. Tiek nedaug laiko tereikėjo, kad mane pamirštum. Galbūt nebeįstengsi prisiminti net mano vardo. Aš jau išėjęs iš tavo pasaulio, susimaišęs su nesuskaičiuojmais šešėliais. Vis dėlto tik apie tave galvoju. Ir man patinka pasakot tau šiuos dalykus.
Dino Buzzatti
