Mane vežiojo vežimėlyje ligoninės koridoriais.

– Kur? – paklausė slaugytoja kolegės. – Gal į bendrą?

Aš susirūpinau:

– Kodėl į bendrą, jei gydytojas sakė į atskirą?

Seserys žvelgė su nuoširdžia užuojauta, kas mane labai stebino. Tik vėliau sužinojau, kad į „vienetines“ palatas guldo mirtininkus.

– Gydytoja sakė į atskirą, – slaugytoja pakartojo.

Nusiraminau. Kai atsidūriau lovoje, pajutau tokį pasitenkinimą, kad niekam nieko neprivalau, ir daugiau nė už nieką neatsakau. Aš atsiribojau nuo išorinio pasaulio. Man nebeįdomu. Aš įgijau teisę į poilsį. Buvo taip gera. Likau viena su savimi. Problemos dingo, kaip dingo kasdienis erzelis ir a la svarbūs klausimai. Visa tai tokie niekai, palyginus su amžinybe, gyvybe, mirtimi, ir nežinia, kuri manęs jau laukia …

Ir štai tada užvirė gyvenimas! Pasirodo, tai taip gera: paukščiai gieda ryte, saulės spinduliai šliaužia sienomis, auksiniai medžių lapai, mojantys pro langą, giliai mėlynas rudens dangus, bundančio miesto triukšmas – mašinų pypsėjimas, šaligatviu skubančių kulniukų kaukšėjimas, krentantys lapai … Viešpatie, kaip gera! Ir tik dabar aš supratau …

– Na ir tebūnie, – pasakiau sau. – Juk supratau. Ir turiu dar keletą dienų, galiu ramiai sau pasidžiaugti gyvenimu.

Laisvės ir laimės suvokimas sprogdino mane iš vidaus, ir aš kreipiausi į Dievą, nes jis buvo arčiausiai manęs.

– Dieve! – džiūgavau aš. – Ačiū tau už tai, jog suteikei man galimybę pamatyti, koks – gražus gyvenimas ir leidai tai pamilti. Nors ir prieš mirtį, bet aš sužinojau, kaip nuostabu gyventi!

Manyje tyvuliavo ramios laimės ežeras, ramybė, laisvė – viskas vienu metu. Pasaulis skambėjo ir švytėjo dieviška meilės šviesa. Jaučiau visą tą galią savyje. Atrodė, kad meilė tapo tanki ir tuo pačiu metu minkšta ir skaidri kaip vandenyno bangos. Ji užpildė visą erdvę aplink, net oras tapo sunkus ir tekėjo lėtai lyg vanduo į plaučius. Man atrodė, kad viskas, ką matau, užlieta aukso šviesos ir energijos. Aš myliu! Ir tai buvo Bacho vargonų muzikos galios susiliejimas su skriejančia smuiko melodija.

Privati palata ir ” ketvirtojo laipsnio ūminės leukemijos ” diagnozė turi savo privalumų. Pas mirštančiuosius leidžia visus ir visada. Atsisveikinimui su mirštančiuoju, gedinčiųjų artimųjų eilutė rikiuojasi į palatą. Suprantu jų sumaištį: ką sakyti mirštančiam žmogui, kuris žino, kad mirs. Taip juokinga žiūrėti į jų veidus.

Džiaugiuosi, kad visus juos dar kartą pamačiau! Ir taip norėjau pasidalinti meile gyvenimui, savo laime! Linksminau šeimą ir draugus kaip tik išmaniau: pasakojau anekdotus, istorijas iš gyvenimo. Ačiū, Dievui, jie juokiasi, ir atsisveikinimas vyko džiaugsmingai ir linksmai. Trečią dieną man nusibodo gulėti, pradėjau vaikščioti po ligoninę, ėmiau žvalgytis pro langus. Čia ir sutikau gydytoją, kuri pasakė, jog negalima keltis iš lovos.

Nuoširdžiai nustebau:

– Ir ką tai keičia?

– Na, – gydytoja pasimetė. – Jūs negalite vaikščioti.

– Kodėl?

– Pas jus tyrimai kaip pas lavoną. Jūs paskutinį kvapą turite leisti, mirtimi vaduotis, o jūs vaikštote.

Išgyvenau man skirtas keturias dienas. Nenumiriau, atsirado apetitas: kirtau rūkytą dešrą su bananais. Man buvo gera, o gydytojai buvo blogai: ji nesuprato kodėl. Tyrimai nepasikeitė, kraujas – vos rausvas, o aš žiūriu televizorių fojė.

Gydytojos buvo gaila. Meilė reikalavo kitų džiaugsmo.

– Daktare, o kokius norėtumėte matyti tyrimų rezultatus?

– Na, bent jau tokius. – Ji greitai parašė man raidžių ir skaičių kratinį. Nesupratau nieko, bet atidžiai perskaičiau. Gydytoja pažvelgė į mane, sumurmėjo kažką ir nuėjo šalin.

Ryte ji atskubėjo į mano palatą ir paklausė:

– Kaip jūs tai darote?!

– Ką darau?

– Tyrimai! Jie tokie, kokius jums užrašiau.

– Iš kur aš žinau? Ir koks skirtumas?

„Šventės“ baigėsi. Mane pervedė į bendrą palatą. Artimieji visi atsisveikino.

Palatoje buvo penkios moterys. Visos niūrios, tylios, aktyviai besiruošiančios numirti. Iškentėjau tris valandas. Mano meilė ėmė springti, todėl reikėjo skubiai kažką daryti. Išridenau iš po lovos arbūzą, nutempiau jį prie stalo, supjausčiau ir pasakiau garsiai visas kviesdama:

– Mažina pykinimą po chemoterapijos!

Po palatą pasklido šviežio arbūzo kvapas. Prie stalo neryžtingai prisiartino kaimynės.

– Iš tiesų?

– Taip, – žinovo balsu pareiškiau, pagalvojusi: “Kas ten žino.”

Arbūzas sultingai traškėjo.

– Iš tiesų, praėjo – pasakė ta, kuri gulėjo prie lango ir vaikščiojo su ramentais.

– Ir man … ir man … – patvirtino likusios.

– Štai, – linktelėjau patenkinta. – Buvo vienas atvejis … Ar žinote anekdotą apie tai?

Antrą valandą nakties atėjo pikta slaugė:

– Ar jūs kada nors nustosite žvengti? Visas aukštas per jus nemiega!

Po trijų dienų, gydytoja pasiūlė man neryžtingai:

– Gal galite pereiti į kitą palatą?

– Kodėl?

– Šiuo palatoje visų būklė pagerėjo, o kitoje būklė – sunki.

– Ne! – sušuko mano kaimynės. – Neišleisime!

Neišleido. Tik mūsų palatą užplūdo kaimynai: tiesiog sėdėjo, kalbėjo, juokėsi. Ir suprantu, kodėl. Tiesiog mūsų namuose Meilė gyveno. Ji gaubė kiekvieną auksine banga, ir visiems darėsi lengviau ir geriau. Man ypač patiko šešiolikmetė baškirė su balta skarelė, užrišta mazgu ties sprandu. Kyšantys į skirtingas puses skarelės kraštai darė ją panašia į kiškį. Ji turėjo limfmazgių vėžį, ir man atrodė, jog ji nežino, kas yra šypsena. Po savaitės, aš pamačiau jos žavią, drovią šypseną. Ir kai ji pasakė, jog vaistai pradėjo veikti ir ji atsigauna, mes surengėme šventę, padengėm stalą. Išgėrėme kumyso butelį, apsvaigome ir pradėjome šokti. Atėjo budintis gydytojas raminti:

– Aš dirbu čia trisdešimt metų, bet tokia šventė čia – pirmą kartą.

Apsisuko ir išėjo. Mes ilgai juokėmės, prisimindamos jo veido išraišką. Buvo gera.

Aš skaičiau knygas, rašiau eiles, spoksojau pro langą, kalbėjausi su kaimynais, vaikščiojau po ligoninę ir taip mylėjau viską, ką mačiau: knygą, kompotą, kaimynę, automobilį kieme už lango, seną medį. Man leido vitaminus. Reikėjo gi kažką leisti. Gydytoja nesikalbėjo su manimi, bet keistai, kreivai šypsojosi, o po trijų savaičių tyliai pasakė:

– Jūsų hemoglobinas 20 vienetų didesnis nei normalaus sveiko žmogaus. Nereikia daugiau didinti.

Atrodė ji pyko ant manęs. Ji jautėsi kvaiša, negalinčia nustatyti diagnozės, bet suklysti ji jokiu būdu negalėjo, ir ji žinojo tą.

Ir kartą ji pasiskundė man:

– Aš negaliu jums patvirtinti diagnozės. Galų gale, jūs sveikstate, nors jūsų niekas negydo. Taip gyvenime nebūna.

– Ir kokia mano diagnozė?

– Aš dar nesugalvojau, – atsakė ji tyliai ir išėjo.

Išrašydama mane iš ligoninės, gydytoja prisipažino:

– Gaila, kad paliekate mus, pas mus dar daug sunkių ligonių.

Iš mūsų palatos išrašė visus. Mirtingumas skyriuje sumažėjo 30 procentų.

Gyvenimas tęsiasi. Tik žvelgiu į jį kitaip. Atrodo, aš pradėjau žvelgti į pasaulį iš viršaus, ir dėl to pasikeitė mano gyvenimo suvokimo mastas. O gyvenimo prasmė tapo tokia paprasta ir suprantama. Jūs tiesiog turite išmokti mylėti, tada jūsų galimybes bus beribės, ir visi norai išsipildys, jei viską darysi mylėdamas. Ir nieko neapgaudinėsi, nepavydėsi, neįžeidinėsi ir nelinkėsi pikto. Viskas paprasta ir sudėtinga.

Bet tai – tiesa, kad Dievas yra meilė. Tik reikia suspėti tai prisiminti…