Ta proga, kad mano dienoraštis, kaip sena kerpė paskleidė marinuotų burokėlių pelėsio padaže kvapą (kerpė + pelėsis = KML), dabar atvirai tėkšiu, ką šiandien veikiau. Na, kaip tikram dienoraščiui. Vis dėlto pirmoji pavasario diena, bičiu(liai).
Mano rytas prasdėjo tuo, kad užsinorėjusi į tualetą, pakėliau save iš lovos. Buvo pusė aštuonių ir, sakyčiau, kiek ankstoka sekmadieniui. Atsisveikindama su savo pertekliniais skysčiais, prisiminiau bjaurų sapną. Ar jums taip nebūna, kad pvz. kai sapnuoji konkretų žmogų, darantį kažką blogo, atsibudus vis tiek nejučia grieži ant jo dantį. Na, man būna. Ir tada norisi tam žmogui kaip nors atkeršyti <...>.
Paskui įsijungiau žiūrėti kažkokį filmą Wendy and Lucy (http://www.imdb.com/title/tt1152850/), bet pažiūrėjau tik iki pusės. Iš tikrųjų galvojau dabar jį pabaigti žiūrėti, bet vis dėlto suteikiau pirmenybę dienoraščiui. O mano veiksmas buvo nutrauktas mandagiu šuktelėjimu "Gal išsikepam kiaušinienės?". Jes jes, shiur. Kol keptuvėje spirgėjo spirgai, iš dangaus ėmė dribti sniegas. Pridribo iki pat šešto aukšto, todėl galėjom į lauką išeiti per langą. Paskui išsikasėm tunelį iki Šeškinės kalnų. Vos spėjus mums jį iškasti, tuneliu iškart pradėjo važinėti greitaeigis traukinys, tad buvome priversti lįsti lauk.
Kaip tik tada visai netikėtai sutikom mano pusbrolį, kuris kaip visuomet labai gražiai mane pafotkino.
Už tai aš jį draugiškai apmėčiau keliomis sniego gniūžtėmis. Tiesa, pataikiau tik vieną kartą - į šalia buvusį kelmą. Gerai, kai turi tokį objektyvą, kuris leidžia trisdešimt metrų atstumu padaryti puikiausius portretus.
Nagi, eime eime. Mes turėjome tikslą nueiti į vieną parduotuvę. Eiti buvo sunku - įvairių formų (širdutės, kanapės lapo, futbolo kamuolio, dulkių siurbliuko ir t.t.) snaigės krito mums ant galvų.
Galiausiai išlindom į tykų ramų Žvėryną, bet mūsų parduotuvė nedirbo.
