Sigute, mes tikriausiai pagaliau išeisime iš šitos Studijos, kurioje imituojamas gyvenimas, galbūt atsiras koks plyšelis, gal nugrius baltojo paviljono stogas, ir kam nors iš mūsų pavyks išlikti, maketų stogais užlipti iki viršaus ir išlįsti pro ventiliatoriaus angą, arba, tarkim, vienas iš mūsų perplauks dekoracijų vandenis, persismelks per ekrano stiklą ir pateks pas tuos, kurie stebi mus... Jeigu jam pavyks papasakoti apie tai, apie ką mes svajojame rytais, per pertraukėlę susėdę gerti arbatos, apie ką sapnuojame naktimis, kai esame išjungti, – tikiu, Jie atsipeikės, ir nebevers mūsų nuolat vaidinti įgrisusių filmų, spektaklių, idiotiškai lakstyti, šokinėti ir klykauti vis tame pačiame, tik kitaip sumaketuotame ir nuspalvintame stadione, nebenorės nė girdėti apie mūsiškai įsivaizduojamo pasaulio reikalus, nebelieps kraupiai kvailai bendrauti, dainuoti ir šokti tada, kai Jie šito nori, ir kartoti triukus, kurių Jie padaryti nesugeba. Ne, Sigute, mes nepražūsime kineskopų sąvartyne, jei ieškosime kelio iš Studijos, nes juk turi būti toks kelias, tik tu nepalik manęs ir neįtikėk tuo, ką mes kalbame Ekrane. Dienomis, kai skaitomi pranešimai apie gėlių žydėjimo intensyvinimą, apie optimaliausius medžių pumpurų pavasarinio sprogimo terminus ir paukščių čiulbėjimo koordinavimo problemas, kai diskutuojama, kaip efektyviau įsisavinti saulėlydžius ir jūros peizažą mūsų kineskopo sąlygomis, kai nagrinėjamos ataskaitos, kaip diegiami racionalizatorių pasiūlymai eksploatuojant vėjo ir saulės energiją sniego džiovinimui laukuose, kai analizuojama, ar tvarkingai Studijoje vykdomi alsuojančiųjų aprūpinimo oru planai, man kaži kodėl pasidaro liūdna ir nyku. Svarstau, ar tie, kurie išties užsiima šiais reikalais, neišsiverstų be mūsų, ar mintys, išsakomos per tokius pasitarimus, būtinos, ar ta kalba mes kreipiamės į Juos, o ar mes patys tikime, kad Režisieriaus ir jo asistentų sprendimai ir mūsų vaidyba yra išmintingi. O jeigu ne? Ar galime mudu, Sigute, ką nors pakeisti? Tada pabandžiau įsivaizduoti, kaip yra ten, kur dar nė vienas iš mūsų nebuvo ir ne kiekvienas pabuvos, – už ekrano. Įspūdis toks, lyg būčiau stovėjęs prie pat veidrodžio apšviestas žvakės ir bandęs įžvelgti jame savo atspindį, deja, visiškai išblankusį, ir tik po to suvokiau, kad kaltas ne veidrodis ir net ne aš, – tiesiog tie, kurie stebi mus, nesidomi mūsų sapnais ir troškimais ir nenori matyti to, ko nėra Ekrane. Jie paprasčiausiai perjungia aparatus, – mes patenkame į juodąjį paviljoną, ten, kur nėra telekamerų, tik giliai rūsiuose tyliai spragsi displėjų ekranai. Kai atsidūriau čia pirmąkart, dvokė siera ir puvėsiais, sienos buvo nukabinėtos mobilizuojančiais grafikais ir piešiniais, kuriuose figūravo žaliai apvilktų žmonių ir pabūklų siluetai, ugnis ir dūmų kamuoliai. Patekęs į naują aplinką ir dėl to nepaliaujamai kosėdamas, įsidėmėjau tik vieną lozungą: ,,Laiku nualinta siela – visų laimėjimų tešla“. Žemiau buvo nupieštas kampuotas, į sprandą suaugęs vyrukas, rankose suspaudęs žvilgantį kūjį. Jo akys ryžtingai, su pasitikėjimu žvelgė į priekį.
       Mus pasitiko paviljono vyr. dvasinis bendradarbis Jergus. „Būsiu atviras, – santūriai pasakė jis, ištraukdamas stalčių su perlamutiniais klavišais, – atėjo metas sutelkti visas jėgas, nes auga įtampa, ir jeigu šeštojo bloko sistemoje perdegs varža, mes visi drauge su kineskopu išlėksime į orą“.
       Jau kuris laikas bendrame šurmulyje girdėjau žmonių (?) balsus, bet iš kur jie skambėjo ir ką bylojo, – nesuvokiau. „Mes, – tęsė Jergus, – turime puikų alibi: „TEGU PERDEGA SAUGIKLIAI, BET NE MES“. Ir net jeigu teks visiems neilgam pradingti iš Ekrano, mes neleisime perdegti visam aparatui. Mūsų schema teisinga. Ji neapvils“. – Jūs nepradingsite, – tyliai pasakiau, – nes turite atsarginį maitinimo bloką. O kitų paviljonų darbuotojai jo neturi.
       ,,Be panikos! – piktai metė Jergus. – Čia niekas niekur nedingsta, tik kai kas pakeičia egzistavimo formą“.
       Mane užliejo akinančiai baltas spindulių pluoštas... Tą naktį, atmeni, Sigute, aš pasakojau tau, tą naktį per sapną ir vėl regėjau baltąjį paviljoną, bet jis jau buvo sugriautas. O mes vėlų vakarą drauge su tais, kurių esame stebimi, atėjome jo apžiūrėti. Su mumis, dainuodami populiarius romansus iš anuomet rodytų filmų, plevėsuodami raudonais šilkais, ėjo man neregėti, niekuo neįsidėmėtini čigonai, būrelis prekiautojų portfeliais, garbe ir sąžine, kiti atsakingi už Išeitį draugai. Tačiau į vidų jie nedrįso užeiti, ir mudu likome vieni. Ėjome ilgu, plytgaliais ir senais baldais užverstu koridoriumi, dekoracijų durys jau buvo išlaužytos, langai išdaužyti, ir nors lauke buvo tamsu, koridoriaus gale, kur yra centrinis kupolas, iš kaži kur švietė mūsų imituojamojo gyvenimo saulė. Kupolas tuščias, tik ant dešinės sienos prieblandoje kabojo neišvaizdus, nutapytas gana niūriomis spalvomis paveikslas. Kai priėjęs perskaičiau jo pavadinimą, pamaniau, jog parašo autorius suklydo, nes drobėje išvydau tik vieno iškankinto ir pavargusio žmogaus portretą, nors apačioje pasidabruotomis raidėmis buvo parašyta „PORTRETAI“. Tik antrąsyk pažvelgęs į nutapytąją galvą pastebėjau, kad ji iš trijų skirtingų veidų; ir keista – kuo ilgiau ir atidžiau žiūrėjau, tuo daugiau vis smulkesnių ir nutolusių veidų mačiau. Bežiūrint veidai tarsi atgydavo, imdavo artėti į mane iš begalybės, akimirksniu išryškėdavo ir suskildavo, o iš kiekvieno akių, atrodo, visiškai skirtingų, į mane smelkėsi jose slypėjusi tyli, gelte gelianti kančia ir užuojauta.
       Kai atplėšiau akis nuo drobės ir apsidairiau, tu, Sigute, jau buvai išėjusi. Radau tave kieme sėdinčią ant akmens prie kalkėmis aptepliotos sienos. Sklaidei kaži kokią apdriskusią ar apdegintą knygą, vieną iš krūvomis suverstų palei langus. Ir aš paėmiau plonesnę, nuplėštais viršeliais, bet tuomet apspito mus tie prekiautojai, čigonai ir jų vaikai, lūkuriavę po rudenėjančiais medžiais. Jie šypsojosi, bučiavosi, stumdėsi, sveikino mus ir vienas kitą, kad surasta Išeitis ir kad pavyko to meto sulaukti, jie nenustygo, ragino eiti, keitėsi laikrodžiais, komplimentais ir moterimis, siūlė dovanai garbę ir šlovę, brangius papuošalus, liaupsino sąžinės laisvę kaip vienintelę laimės sąlygą, o toji, atrodė, laukia jų išsižiojusi čia pat už kampo. Panūdau tuojau sugrįžti ir parodyti tau tai, ką mačiau tuose griuvėsiuose, ką ne iš karto pastebi akys ir ne kiekviena širdis pajaučia, bet nuėję „Portretų“ vietoje radome tokio pat dydžio veidrodį. Tu numetei knygą, atatupsta išėjai pro duris, pasimuistei ir stvėrei man nematytą juodbruvą vaikiną už parankės prašydama, kad pavaišintų ledinukais. Saulės energijos naujienos
       – Tai ne išeitis, – pasakiau, – tai klaida.
       – Aš pavargau svajoti apie tai, Dovydai, – atsakei stabtelėjusi. – Leisk man išeiti...
       – Kodėl? – reikšmingai paklausiau, bet vaikinas padavė tau tris saldainius su mediniais koteliais, švelniai apkabino per pečius ir nusivedė kreivais laiptais žemyn į juodąjį paviljoną. Žinojau: dabar atvažiuos šiukšlių mašina, minia su kibirais, šunimis ir balandžiais, tarsi griuvus užtvankai, plūstelės iš visų tarpuvarčių ir nublokš mane atgal į koridoriaus gilumą, paskui užsitrenks laukujės durys, aš tuščiai brausiuos į priekį, įnirtingai stumdydamas apkūnias prakaituotas moteris, jų paliegusius sustabarėjusius vyrus ir ambicingus, isteriškus vaikus; rėkaudami kimiais balsais, jie lieps nelįsti prie durų be eilės, drebėdamas iš apmaudo, turėsiu stovėti beviltiškai ilgose eilėse prie daugybės to koridoriaus durų, ir ant kiekvienų bus užrašytos skirtingos darbo valandos; už jų, kabinetuose, sėdintys anemiški praplikę vyrai arba apvytusios merginos reikalaus kaži kokių pažymų, liudijimų, pareiškimų, parašų ir leidimų; jeigu man vis dėlto bus leista išeiti, minios svetimų žmonių nekreipdamos dėmesio į mūsų valią, stumdys mus pilko miesto trotuarais, sausakimši autobusai vežios to miesto gatvėmis ir vis pro šalį, pro šalį; kartais matysiu tave jų languose arba su kuo nors iš lėto einančią stotelės link, bet niekada nespėsiu prasibrauti prie durų laiku ir išlipti; ieškosiu tavęs, bet visada matysimės tik priešingose gatvės pusėse, o ja tuo metu lėks ilgos mašinų kolonos; jeigu imsiu vytis tave, visuomet šalia atsiras koks nors atkakėlis be laikrodžio, be degtukų ar miesto plano, ir tavo telefonas nuolat kartos: ,,Labas, čia tokia negyvena“, ir parduotuvėse, kai eisi pro šalį, amžinai stovėsiu prie durų, ant kurių raudonai parašyta: „Išėjimo nėra“; žinojau – dabar, nepriklausomai nuo būsimų poelgių ir norų, mudviejų būtis pateko į uždarą erdvinę figūrą, kurią brolių Strugackių romano „Piknikas šalikelėje“ vertėjas įvardino žodžiu „tuštinę“, žinojau ir troškau nubusti, viską pakeisti, bet sapnas diktavo savo ėjimus.
       Po arkomis radau numestus tuos tris saldainių kotelius, kurie dabar atrodė tarsi raktai konservų dėžutėms atsukti, ir juos apžiūrinėdamas skaudžiai suvokiau, jog praradau tave, o visa, ką dabar tavęs ieškodamas rasiu, bus tik sena, tuščia ledinukų dėžutė. Kairėje paviljono pusėje buvo masyvios ąžuolinės durys. Patraukęs jas, atsidūriau prieš kitas tokias pat duris; tik šios buvo tamsesnės, apkaustytos surūdijusio metalo plokštėmis. Kol atstūmiau jas, pirmosios girgždėdamos užsitrenkė... Pikčiausia, Sigute, kad ir mūsų sapnai pilni šablonų. Nubėgau siaura, senamiestį vaizduojančia gatvele. Šoninės nedidelių namukų dekoracijos skendo dūmuose ir migloje, lijo dideliais nedūžtančiais lašais, nors po kai kurių lietaus technologijos patobulinimų jie gana skaudžiai kapojo pakaušį. Netrukus atsidūriau prieš skliautinę, kažkuriame spektaklyje matytą kaimelio panoramą. Kieme, prie aplūžusio medinio namelio, turbūt – kultūros namų, buvo įkasta į žemę plačiašakė nudžiūvusi obelis, po ja stovėjo baltas rojalis su pakeltu dangčiu, o į instrumentą buvo atremtas dviratis. Prie galinės namelio sienos, kur gulėjo dvi, matyt, nebenaudojamos valtys, ant stulpo kybojo man kaži kur matytas languotas švarkas. Nukabinęs jį nutariau patikrinti, gal kas yra kišenėse, tačiau iš prieangio išlindęs nuogas vyriškis nužvelgė mane įtariai ir paklausė, ko man reikia. Sutrikęs paaiškinau, kad ieškau tavęs, Sigute, o Kotaureikia pasiteiravo, ar visada slapstaisi svetimose kišenėse. Paraudęs iš gėdos ėmiau teisintis (bet juk anas sumautas egzibicionistas teisus, – ieškodami mylimųjų esame daug kuo panašūs į kišenvagius), – pamelavau, kad tu irgi vilkėjai panašiu švarku, o jis tik bjauriai šyptelėjo ir pasakė matęs tave su įdomia kompanija 3 – ioje audiovizualinėje laboratorijoje. Ten, regis, vyksta amžinoji paskaita „Kuo mes tapsime užaugę“. Kotaureikia dar kartą šyptelėjo, užsimetė švarką ant peties ir nuėjo prie valčių, lyg ruošdamasis kaži kur išplaukti. Pamojavau jam klevo lapeliu.
       Iš ryto, kai mane įjungė, stovėjau apsiverkęs, nors privalėjau skaityti rytines naujienas, o vėliau su kitais daryti mankštą. Režisierius pyko. Paklausė, ar aš apskritai moku skaityti be popierėlio, ir liepė dešimt kartų garsiai pakartoti: ,,Kas skaito, rašo – duonos neprašo“. Pakartojau ir ištiesęs ranką droviai paprašiau kriaukšlelės. Jis pasiuntė mane į vieną telefilmą, kuriame stotingas herojus pusryčiavo ir mielai pavaišino mane riebiu oberkotu, o gal antrekotu – neatmenu. Numarinęs kirminą, pasakiau jam, kad noriu viską mesti ir išeiti, o herojus parodė man, kur tualeto durys. Už jų, atsirėmusi į palangę, siūbavo išblyškusi, susitaršiusi moteris. Ji koketiškai nugriuvo, išsišiepė ir paklausė savotiškai:
       – Quo vadis, aa-mice?
       O sužinojusi apie mano užmačias patarė, kad išeiti už ekrano nebūtina, nes viską galima atlikti čia pat.
       Bet mes, Sigute, vis tiek pabėgsime iš šitos Studijos, jeigu atsiras bent mažytis plyšelis. Tik tu neišeik į juodąjį paviljoną ir netikėk tuo, ką matai ekrane, net jeigu visi kiti šventai tikės, kad toks ir yra gyvenimas.

       Novelės Metai – 88. Vilnius: Vaga, 1989.