Apleidę jau Maskvą labai sunkiai jautėms, Nebuvo kur sėstis anei prisiglausti. Labai daug keleivių, taip pilni vagonai. Rodosi, keliauja žmonių milijonai. Nes latviai važiavo tad iš festivalio Ir linksmi keliavo į savo šalelę. Nebejutom grožio, kurs aplink žaliavo. Per žmonių daugumą nosys prakaitavo. Kur gi prisiglausti, vaikus paguldyti? Vienas nuo lentynos jau ir nusirito. Toj sunkioj kelionėj vargom, prakaitavom, Taip labai išvargę, vien tik snūduriavom. Kai pamiršom viską sostinės didžiosios 360 kampu, Ilgesys didėja žemės mylimosios. Sieną pravažiavom Latvijos kaimynės, Kas kart vis artėjam link savos tėvynės. Darėm persėdimą Rezeknės miestely. Matėm ir bažnyčias garbei Visagalio. Viena katalikų didelė bažnyčia, O antroji cerkvė, trečia - maldinyčia. Anksti ryto sėdam Daugpilio jau ruožu. Latvijos kaimynės džiaugiamės jau grožiu. Tie žali miškeliai širdį atgaivino... Vertos pagyrimo latviškos sodybos. Džiaugtis grožiu gera, nes tušti vagonai. Sau laisvai susėdę, jaučiamės kaip ponai. Dydis išvargimas, traukia pailsėti, Nors minutei vienai galvą kiek pridėti. [1957 m. birželis]