Ryt iš pačio ryto, Rolandas vėl susirado mane laukiamajame. Jis bandė manęs atsiprašyti už vakarykšti bučinį ir stengėsi įkalbėti, jog palikčiau Danieliu. Jis vis mane tikino, jog jam liko tik kelios dienos. Aš su juo nesutikau ir pasiunčiau jį kuo toliau.
Dar tik puse aštuonių ryto, o Danieliui jau leidžiami vaistai. Po šių vaistų, jį perkelė į kitą skyrių. Nuo šiol jo lankyti, galės ateiti visi, kas panorės. Nes į renimacijos skyrių, įleido tik brangiausius žmones. Tiesa, Danieliaus tėtis dar nežino, jog jo sūnus ligonine. Tik padėjus pernešti Danieliaus daiktus į kitą skyrių, surenku jo tėčio numerį ir paskambinu. Kelis kartus teko skambinti, kol galiausiai jis atsilepė.
- Klausau, Daniela.
- Labadiena, norėjau tik pranešti, jog jūsų sūnus guli ligonineje. 3 skyrius, 311 palata.
- Ką? Kaip? Tuojau atvykstu.
Padėjau ragelį ir pranešiau Daneiliau, jog jo tėtis atvažiuoja, jo aplankyti. Danielius, nustėro, jis nežinojo, kaip reiks viską papasakoti tėčiui. Jis žinojo, jog sūnus serga, bet nežinojo, jog jam jau antra stadija.
Po penkiolikos minučių, sulaukėmė Danieliaus tėčio. Jis įžengęs į palatą, ima klausinėti jo, kas nutiko. Visgi manojo tėtis buvo supratingas ir nesureagavo taip skaudžiai. Mums besikalbant, atėjo gydytojas ir pasakė, jog už savaitės jį paleis.
Po savaites...
Nuvažiavau Daneliaus pasiimti iš ligonines. Jis buvo jau susiruošęs ir laukė manęs. Aš truputį vėlavau. O iki dvyliktos valandos dienos, ligoniai privalėjo palikti savo palatas. Tad Danieliui teko keletą minučių palaukti manęs, lauke. Jis taip ir padarė. Pamatęs mane, jis iškarto, pasake, jog nori vairuoti pats. Nes aš jo sužadietinė ir taip prisikankinau važinėdama po keletą kartų pas jį iki ligoninės. Nors ir buvau prieš jo mintį, bet teko man nusileisti ir leidau jam vairuoti. Mūsų kelionė truko neiilgai ir už kelių minučių, mes jau buvome mano kieme. Tik išlipus iš mašinos, tėtis manęs paprašė, jog važiuočiau kartu su juo apsipirkti maisto, nes esą, geriau žinau, kokias prekes perka mama. Ką jau darysi, sutikau. Danielius taip pat norėjo kartu važiuoti, bet daktaras jam sakė ilsėtis, tad liepiau jam palaukti mano kambaryje ir paiilsėti, kol aš grįšiu. Jis taip ir padarė. Iki maisto parduotuvės į kurią važiavome, buvo apie 20 minučių kelio. Man buvo ganėtinai nuobodu važiuoti su tėčiu, nes jis buvo susikoncentravęs į kelią. Tad aš užmigau, miegas truko tik apie 5 minutes, nes mes jau pasiekėmė parduotuvės kiemelį. Tėčiui mane žadinti sekėsi, ne itin gerai. Bet visgi pabudau. Su tėčiu buvo beviltiška apsipirkinėti, nes jis vis skaitė mamos sudaryta sąrašą iš naujo ir iš naujo, tad teko man imtis šio darbo. Pagaliau apsipirkinėjimas baigėsi. Važiuojant namo, aš vėl užsnūdau, nes kol Danielius gulėjo ligoninė, tol beveik naktimis nemiegojau. Norėdavosi tiktais grožėtis, kaip jis miega. Užmigdavau tik paryčiais. Staiga, mane pažadino mamos skambutis. Ji paskambino tik paklausti, kada grįšim. Paskiau, jog tuojaus. Po kelių minučių, netikėtai man į galvą, atėjo vienas klausimas
-Tėti, kas yra tikrasis mano biologiinis tėtis? , - jis pasimetė, nežinojo, ką atsakyti. Staiga, pasigirdo ratų cyptelijimas ir mes nuslydom į griovį ir atsitrenkėm į medį. Aš maždaug dešimt minučių, prabuvau komos būsenoje. Bet džiugu, jog tėčio mašinoje, buvo oro pagalvės. Tai jos mus apsaugojo, nuo mirties. Žinoma, susižalojimų patyrėm. Tik pabudus iš trumpalaikės komo būsenos, stengiausi išlipti iš mašinos ir ištraukti kaip nors tėti. Man pavyko. Tėti paguldžiau ant žolyno, jis taip pat pabudo. Nusprendžiau, jog reikia iš kviesti greitąją, nes tėčiui iš galvos tekėjo kraujas. Greitoji, užtruko ganėtinai ilgai. Tad prisiminiau, jog mašinoje turim pirmosios pagalbos vaistinėle, susiradau ją, atsinešiau tvarsčių ir aptvarsčiau maždaug tą vietą, iš kurios tekėjo kraujas. Na štai, greitoji atvyko. Jie nurišo mano tvarščius, užtepė kažkokių tai vaistų ir vėl aptvarstė galvą. Ir liepė, mums išsikviesti, gaisrininkus, jog jie ištrauktų mašiną iš griovio.
Parvykus namo, po visų šių įvykių. Man tėtis, pasakė, jog mes trenkėmės į tą patį medį, į kurį prieš metus atsitrenkė mano biologinis tėtis. Paklausus, ar jis išgyveno. Išgirdau tik, jog jis prabuvęs maždaug apie pusę metų, komos būsenoj, visgi galiausiai mirė. Man pasidarė, sunku ant širdies. Gi aš net nepažinojau, savo tikrojo tėčio, o dabar jo nebėra... Net nežinau, kur yra jo kapas. O taip norėtusi, nueiti, nunešti puokšte gėlių, pabūti tyloje prie jo kapo ir pagalvoti, kas būtų, jei būčiau augusi šalia jo. Bet praeities nebesugražinsi. Neverta savęs skaudinti, tokiomis mintimis. Beje, tik po šiandienos pokalbio su tėčiu, sužinojau, jog greičiausiai aš turiu brolį arba sesė. Nes mano biologinė mama, po mano netekimo, susilaukė antrą kartą. Nusprendžiau, jog reiktu pasiteirauti savo draugės Urtės sesės, Eilos, ar ji galėtų man duoti žmonių sarąšus, kas per pastaruosius dešimt metų, susilaukė mūsų mieste, kūdikio. Žinojau, jog tik mano sesė ar brolio vardas prasideda iš G raidės. Daugiau nieko. Pasikalbėjus su Danieliu ir papasakojus, jam mano sumanyma, nusprendėm jog ryt pameginsim nueiti iki Elos, galbūt ji bus geranoriška ir nusiteikusi padėti.
*~ Lauksiu jūsų vertinimų ir komentarų ~*